Gimtoji kalba ir diskriminacija
Tiesą sakant, man užtektų ir kitų reikalų, bet ši tema dega ant nagų. Kaip menininkas, pirmiausia turėčiau rūpintis savo menu. Mano jaunystėje tai buvo sunkus darbas, jei tik dėl poreikio užsitikrinti pajamas. Tai nepasikeitė, kai esate naujos karjeros pradžioje. Tačiau šiandien privaloma savireklama pridedama kaip daug laiko reikalaujanti užduotis.
Ankstesniais laikais dar pasiekiami redaktoriai ir kuratoriai vis labiau įsitvirtina už sėkmės figūrų, kurios jau turėtų būti rodomos net kaip naujokas. Prisimenu, buvo gautas bent atsakymas į spaudai, radijo redaktoriams ar įrašų kompanijoms pateiktą teikimą – ir tai nieko nekainavo! Reikia pripažinti, kad ypač muzikos versle „peticijos pateikėjų“ padaugėjo dėl skaitmeninės muzikos kūrimo galimybių. Tai tapo klestinčia savireklamos platformų rinka (net knygų rinkoje).
Na, yra kaip yra! Tačiau galima pastebėti, kad dėl to lūžio slenkstis vis labiau slenka atgal. Ir dar vienas efektas, kuris daugeliui lieka nepastebimas ir tampa kliūtimi – menininko kultūrinė kilmė ir gimtoji kalba. Tai tikrai nėra nauja, o vyresni muzikantai prisimins pasipriešinimą tuo metu vadinamam „angloamerikietiškam kultūriniam imperializmui“. Prancūzijoje ir Kanadoje buvo įvestos privalomos radijo kvotos vietiniams muzikantams. Pasipriešinimas anglų kalbos popmuzikos dominavimui augo ir kitose šalyse.
Šioje srityje viskas tapo nerimą kelianti tyla. Taip yra nepaisant to, kad dominavimas išaugo, o ne sumažėjo. Šiandien amerikietiški „Oskarų“ ar „Grammy“ formatai iš karto tiesiogiai transliuojami per televiziją. Visa tai pakankamai nerimą kelia angliškai nekalbantiems menininkams, tačiau dėmesio šešėlyje vyksta dar viena raida, kuri turi dar rimtesnių pasekmių savireklamai.
Akivaizdu, kad vokiečių, prancūzų ir kitos kultūros miega per savireklamos evoliuciją. Sukrečiančiai mažai rinkodaros pasiūlymų, orientuotų į Europą (žinoma, kaip vokiečiui, tai ir yra mano pastebėjimo akcentas). Žinoma, tarptautiniai formatai (Submithub, Spotify ir kt.) yra atviri visame pasaulyje, tačiau bendra orientacija nesąmoningai aiškiai orientuota į anglų kalbą. Pateiksiu pavyzdį.
Kai 2019 m. pradėjau antrąją atlikėjo karjerą muzikos versle, beveik nesąmoningai ir atsainiai pasirinkau anglų kalbą kaip bendravimo kalbą ir (jei įmanoma) dainų tekstus. Tai buvo labai susiję su mano ankstesniu tarptautiniu džiazo trimitininko darbu. Anglų kalba jau kurį laiką buvo pasaulinė „lingua franca“. Taip pat mano rinkodara be problemų pasiekė tarptautinę rinką. Jau su pirmosiomis dainomis man pavyko pasiekti apie 100,000 20 srautinių transliacijų skaičių – kaip naujokas po daugiau nei XNUMX metų atlikėjo pertraukos!
2022 m. išleidau keletą knygų vokiečių kalba ir supratau, kad gimtąja kalba galiu išreikšti daug išsamiau – nieko keisto. Taigi nuo tada aš rašiau ir vokiškus dainų tekstus. Jau savo vėlyvosios karjeros pradžioje užkliuvau už šimtų man visiškai nežinomų popmuzikos žanrų. Po 3 metų pagaliau apsigyvenau, o tai buvo svarbu rinkodarai, kuri labai priklausė nuo algoritmų. Dabar rasdavau tinkamus grojaraščius, kurie vis geriau pasieks mano tarptautinę auditoriją.
Man buvo aišku, kad dainų tekstai vokiečių kalba ši auditorija labai sumažės, tačiau daugiau nei 100 milijonų potencialių klausytojų taip pat pakanka, atsižvelgiant į tikrai aukštesnę dainų teksto meninę kokybę mano gimtąja kalba. Dabar ieškojau atitinkamų žanrų ir buvau nekalbus. Rinkodaros platformos pateikia žanrus kaip išskleidžiamąjį meniu – žinoma, anglų kalba. Be „Deutschpop“, ten nebuvo daug ką rasti ir atitinkami grojaraščiai buvo labiau orientuoti į vokišką šlagerį. Įmantresniems vokiškiems dainų tekstams taip pat buvo dėžutė su hiphopu ir pakraščiu. Kažkas panašaus į „Alternatyvą“ akivaizdžiai nebuvo skirtas vokiškai kalbantiems menininkams.
Kai tuomet ieškojau tinkamų reklamos tiekėjų vokiškai kalbančiai auditorijai, buvau priblokštas. Tūkstančiai ir tūkstančiai reklamos agentūrų beveik nė viena nesispecializuoja vokiškai kalbančiai auditorijai. Taisyklė buvo tokia: „Visi supranta angliškai ir čia turi būti uždirbami pinigai“. Keista, bet net vokiečių kuratoriai sutiko su šiuo verdiktu nekomentuodami. Manau, panašiai jausis ir kolegos iš kitų Europos šalių. Panašu, kad angloamerikietiška skonio mašina dominuoja visoje skaitmeninėje rinkoje ir net Europos kompanijos (Spotify – švediškas, Deezer – prancūzas ir kt.) neranda jėgų (ar noro?) tam atremti.
Žinoma, Vokietija taip pat sukūrė žvaigždžių, bet aš nekalbu apie herojus, kurie savo karjerą kūrė per klubus ir koncertus. Skaitmeninė rinka yra savarankiška rinka, ir ji vienintelė generuoja pajamas, kurios nėra pagrįstos grynai laužančiu darbu. Net ir turėdamas vokiškus titulus, sulaukiu daugiau gerbėjų JAV nei Vokietijoje. Kas yra neteisingas sekimas? Ar tikrai esame tik JAV vasalai, kaip visada bijojo pokario karta? Draugystė yra gerai, bet nuolanki priklausomybė tiesiog bjauri. Jei mes, europiečiai, gausime keletą trupinių iš Amerikos muzikos rinkos, tai nėra kompensacija už tai, kad vietinė muzikos rinka lieka uždara didelių sandorių atžvilgiu. Nėra čia ko kaltinti, o amerikiečių darbštumas turguose – įspūdingas, bet europietiškai liežuviui skanu. Net nenoriu žinoti, kaip tai skanu afrikietiškais ar kitais liežuviais.
Atsakomybės apribojimas: Nesu nacionalistas ir neturiu problemų su kitomis kultūromis ir tarptautiniu mastu džiaugiuosi galėdamas kalbėti angliškai, tačiau pykstu, kai esu nesąmonė diskriminuojamas dėl to, iš kur esu kilęs. ir kokia kalba aš kalbu – net jei tai tik aplaidumas. Man labai skauda galvą, kai net mano šalyje radijo stotys beveik visiškai ignoruoja vokiškas dainas. Pats laikas vėl pradėti diskusijas.
citata:
Oficialių 100 m. Vokietijos „Airplay Charts“ 2022 geriausių titulų vokiečių kalba nepateko.
BVMI pirmininkas dr. Florian Drücke kritikuoja faktą, kad 100 m. oficialių Vokietijos oro žaidimų topų 2022-uke nėra nė vieno pavadinimo vokiečių kalba, taip užfiksuodamas naują neigiamą tendencijos, kurią pramonė jau daugelį metų demonstruoja, rekordą. . Tuo pat metu tyrimas rodo, kad klausomų žanrų, įskaitant muziką vokiečių kalba, įvairovė ir toliau yra didelė. Tačiau radijo stočių muzikos pasiūloje tai neatsispindi.
„Nėra dainos vokiečių kalba tarp 100 dažniausiai grojamų pavadinimų Vokietijos radijuje, kaip rodo oficialūs 2022 m. Vokietijos Airplay Charts, kuriuos BVMI vardu nustatė MusicTrace. Tai naujas žemumas po penkių 2021 m. ir šešių 2020 m. Tai, kad dainos vokiečių kalba nevaidina itin didelio vaidmens radijuje, nėra naujas reiškinys, o pramonė per daugelį metų į tai sprendė ir kritikavo. Mūsų nuomone, vietinio repertuaro stotys galėtų save atpažinti ir taip pat palikti savo pėdsaką klausytojams“, – asociacijos pranešime spaudai cituojamas Drücke. „Kita vertus, turi būti aišku ir tai, kad mes čia labai atidžiai žvelgsime į dabartines diskusijas apie visuomeninio transliavimo ateitį ir reikalausime kultūrinės misijos, kurios neatlieka didelė tarptautinio repertuaro rotacija. Pakanka pažvelgti į oficialų Vokietijos albumą ir pavienius topus, kad parodytumėte, jog vokiškai kalbantys atlikėjai šioje šalyje yra labai vertinami ir paklausūs, todėl turėtų būti atitinkamai atspindimi per radiją“, – tęsia Drücke, perspėjantis, kad politikai neturėtų žiūrėti. taip pat toli nuo šio klausimo. > Šaltinis: https://www.radionews.de/bvmi-kritisiert-geringen-anteil-deutschsprachiger-titel-im-radio/
Citatos pabaiga